Dar 2004 m. Europos Sąjungos indėlis į pasaulinę ekonomiką sudarė 31,4 proc. Tais metais ES tapo didžiausia pasaulio ekonomine galybe, aplenkdama JAV, tačiau tai buvo trumpas blykstelėjimas. Sparčiai augančios valstybės Rytų Azijoje ir Afrikoje vis plečia savo vietą po saule, kartu mažindamos Europos reikšmę tarptautiniuose reikaluose.
Europa tampa vis mažiau reikšminga
Galima pajuokauti, kad kai 1975 m. Jungtinė Karalystė stojo į Europos Sąjungą (tuo metu blokas vadinosi kitaip) tai buvo globalus dalykas, o kai nutarė išstoti 2016 m., tai jau buvo tik lokalus. Taip kalbėti pagrindo suteikia paprasta statistika. Nepaisant besiplečiančio narių skaičiaus, ES indėlis bendroje pasaulio ekonomikoje vis menksta. Vidutiniškai per metus sumažėja 1 procentiniu punktu ir 2017 m. sudaro jau tik apie 20 proc. Panašiai tiek pat, kaip ir JAV, kurios dalis taip pat traukiasi. Svarbiausia šalimi pasaulio reikaluose tampa Kinija, kurios ekonomika dabar sudaro apie 15 proc. pasaulio ūkio. Į pasaulinės galios areną žengia ir kitos sparčiai augančios ekonomikos Indija, Brazilija, Indonezija, Nigerija.
Europos Sąjungos šalių svarba pasaulio reikaluose mažėja, nes gyventojų skaičius beveik nekinta, o ekonomika auga vos 1–2 proc., kartais 3 proc. Tai nedidelis augimas lyginant su besivystančio pasaulio šalimis. Lygiai taip pat kaip mažėja ES dalis pasaulio ūkyje, mažėja ir kitų išsivysčiusių šalių svarba – JAV, Japonijos, Australijos, Kanados, be abejo, ir Rusijos. Pasaulio galios centrai aiškiai keičiasi, tai skatina besivystančių valstybių ekonominė plėtra ir demografiniai pasikeitimai. Nors vidutinis gimdymų skaičius vienai moteriai besivystančiose šalyse mažėja, tačiau dėl jaunos visuomenės bendrai gyventojų tose šalyse daugėja labai sparčiai.
ES išardymas nieko nesprendžia
Europoje populiarėja dešiniosios partijos ir judėjimai, kurie dėl išorės bei vidaus problemų kaltina globalizaciją ir konkrečiai Europos Sąjungą. Daugelio šių partijų programose yra įrašytas siekis išstoti iš ES arba šį bloką reformuoti grąžinant galias iš Briuselio į valstybių narių sostines. Kalbos pavirto darbais Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ pavidalu, o dabar tokiu keliu sekti siūlo nemažai politinių lyderių ir anapus Lamanšo. Šalia kritikos nevaldomai imigracijai dažnai skamba raginimai apriboti laisvą prekybą ir taip sustiprinti savo šalies ekonomiką. Tai buvo viena iš pagrindinių temų per JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo būtent tokios politikos propaguotojas Donaldas Trumpas.
Izoliacionizmo ir protekcionizmo politinė doktrina nėra naujiena istorijoje, tačiau ji buvo populiarus iki Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės pačios pasigamindavo viską, ką vartodavo, o importas buvo nedidelis ir jį lengva buvo pakeisti vietos produkcija. Ne išimtis buvo ir tarpukario Lietuva, kuri nuosekliai plėtė savo gamybą, orientuodamasi į vietos poreikius. Dabar viskas pasikeitę, importas yra labai svarbi valstybių ekonomikos dalis. Jeigu 1960 m. importas sudarė apie 12 proc. pasaulio BVP, tai dabar apie 30 proc. Priklausomybė nuo importo yra visuotinė. Europoje gyventojai mielai perka pigesnius drabužius ir techniką iš Azijos, arabų valstybės importuoja maistą iš Europos, Kinija pritraukia inovacijas iš Amerikos ir t.t.
Šalys tarpusavyje smarkiai susijusios prekybos ir paslaugų grandinėmis, todėl bandyti jas sutraukyti, būtų tolygu revoliucijai. Tai labai greitai suprato JK politikai, kurie nori kažkaip išstoti iš ES, bet negali rizikuoti netekti laisvo priėjimo prie ES rinkos. Lygiai taip pat tai greitai supras ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas.
Svarbiausia tampa Kinija
Kol Europoje svarstoma ar geriau būti kartu, ar atskirai, Senojo žemyno reikalai pasauliui ima rūpėti vis mažiau. Jau „Brexit“ atvejis parodė, kad nepaisant JK žiniasklaidos bandymo susireikšminti išstojimą, pasaulio ekonomikos šis įvykis nepaveikė niekaip. Visų akys krypsta į sparčiai augančias šalis ir, pirmiausia, į Kiniją. Jau beveik 40 metų šalis auga vidutiniškai po beveik 10 proc. Gyventojų pajamos vidutiniškai vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 226 dolerių iki beveik 8000. Valstybės ūkis jau sudaro apie 15 proc. viso pasaulio ūkio, nors dar 2004 m. užėmė vos 4,5 proc. Ateityje Kinija dar labiau sustiprins savo pozicijas ir ne tik aplenks Europą ar JAV, bet aplenks jas abi kartu sudėjus. Dar 2005 m. ES buvo pagrindinė investuotoja Kinijoje, o jau 2014 m. investicijos iš Kinijos aplenkė europietiškąsias santykiu 6,7 mlrd. su 9,8 mlrd. dolerių.
Tokie labai greiti pasikeitimai lemia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių politinę darbotvarkę. Dabar europiečiai vis rečiau išdrįsta Kinijai priekaištauti dėl Taivano, vis sunkiau apginti demokratinių šalių interesus Rytų Kinijos jūroje, nes Pekino galia auga ne tik ekonomiškai, bet ir diplomatijos, gynybos ar tarptautinių santykių srityse.
Iš paskos Kinijos seka ir kitos buvusios trečiaeilės valstybės. Indijoje jau per 1,3 mlrd. gyventojų, o tai daugiau nei ES, JAV ir Rusijoje kartu sudėjus. Kai Indija pasieks bent dabartinį Kinijos ekonomikos išsivystymo lygį, Europos indėlis į pasaulio ekonomiką tesieks kokius 5 proc.
Kaip išsaugoti gerovę?
ES kritikai teigia, kad Briuselio biurokratai atitrūkę nuo žmonių ir nesirūpina eiliniais piliečiais. Tame yra tiesos, bet negalima nematyti ir pasaulinio lygio pasiekimų. Europai pavyko sukurti unikalų projektą, kurio nepavyksta pakartoti kitur. ES tapo didžiausias prekybos blokas, pritraukta daugiausiai investicijų pasaulyje. ES yra pagrindinė prekybos partnerė net 80 valstybių. Taigi ES projektas pagerino gyvenimą daugybei žmonių ir nukėlė pasaulinės konkurencijos iššūkius į ateitį. Vis tik kitų šalių ekonominis augimas aštrina valstybių varžybas, todėl Europai reikia ieškoti būdų, kaip neatsilikti.
Gyventojams nelabai svarbu kiek tų procentų pasaulio ekonomikoje sudarys šalies BVP, jiems svarbiausia yra aukštas gyvenimo lygis, tačiau šie klausimai susiję. Kol kas Europa yra turtingiausias pasaulio regionas, tačiau kas bus, kai Europos vaidmuo pasaulio reikaluose dar labiau sumažės? Iškils svarbiausias klausimas: ar Europai pavyks išlaikyti tokį pat aukštą pragyvenimo lygį?
Europiečiai nori gyventi prabangiai, bet dirbti nori vis mažiau. Darbo sąlygas Senajame žemyne sunku net lyginti su vietnamiečių ar Bangladešo gyventojų, o štai atlyginimai tose šalyse šimtą kartų mažesni. Europoje investuotojų laukiama, bet mokesčiai daug didesni nei Mergelių salose ar Panamoje. Atlyginimai Senajame žemyne dideli, bet geriausi specialistai gali žymiai daugiau uždirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare. Taigi iššūkių tik daugėja ir kaip išsaugoti gerovę ateityje bus pagrindinis europiečių galvosūkis.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.
