Po Armėnijos pareiškimo, kad ji jungiasi prie Rusijos kuriamos Eurazijos Sąjungos, Europos ir JAV dienraščiai skelbė: Gruzija renkasi Vakarus, Armėnija Rytus. Ką Kaukazui duos toks kaimyninių šalių politinių darbotvarkių išsiskyrimas, kaip plėtosis abiejų šalių ekonomika ir ką tai atneš gyventojams?
Visų žvilgsniai – į Kaukazą
Kaip sekasi šioms dviem valstybėms, atidžiai seka daug šalių, kurios derina ryšius su Rusija ir Vakarais: Centrinės Azijos šalys, Turkija ir, žinoma, Azerbaidžanas.
Po Rožių revoliucijos Gruzija pasisuko į Vakarus. Tai sudomino ir kitas šalis, bet 2008 m. karas su Rusija grąžino status quo. Žmonės Kaukaze padarė maždaug tokias išvadas: rusai gina savus, o amerikiečiai ir europiečiai yra toli ir Kaukazas jiems nerūpi. Toks vyraujantis žmonių požiūris abiejose valstybėse galiausiai nulėmė, kad Gruziją apėmė nusivylimas Michailo Saakašvilio valdymu, o Armėnijoje buvo galutinai apsispręsta nebesižvalgyti į Europos Sąjungą ir kliautis Rusija.
Vis dėlto Gruzija neatsisakė demokratijos, pliuralizmo ir net pasikeitus valdžiai daugmaž išlaiko proeuropietišką ir proamerikietišką kryptį. Valdantys politikai, žadėję, kad pagerins santykius su Rusija, negalėjo ignoruoti geopolitinio įdirbio, nors euroatlantinis entuziazmas gerokai nusilpo. Gruzijos, kaip į Vakarus orientuotos valstybės, sėkmė ir suklestėjimas galėtų būti postūmis visam regionui permąstyti savo politiką.
Politiką lemia silpna ekonomika
Gyventojų nuotaikas ir politinę darbotvarkę Armėnijoje ir Gruzijoje smarkiai veikia ekonomika. O abiejose šalyse ekonominė situacija prasta. Žlugus Sovietų Sąjungai abi šalys patyrė smarkų ekonominį nuosmukį. Gruzijos ūkis 1996 m. tesudarė 40 proc. to, kas buvo iki nepriklausomybės, Armėnijos –apie 60 procentų. Gruzija paniro į stagnaciją, o Armėnijai sekėsi kiek geriau, nes pavyko pasinaudoti gausia armėnų diaspora pasaulyje ir pritraukti investicijų.
Vis dėlto dešimtas XX a. dešimtmetis Pietų Kaukaze buvo sunkus: vyravo didžiulis nedarbas, valstybinių įmonių bankrotai, nesėkminga privatizacija, korupcija ir kitos lietuviams labai gerai žinomos problemos. Į tai gyventojai atsakė masine emigracija. Skaičiuojama, kad iš Gruzijos išvyko apie 1,1 mln. žmonių, tai 20 proc. gyventojų. Armėnijoje situacija dar blogesnė: iš 3,6 mln. gyventojų 1990 m. šiandien šalyje gyvena apie 2,8 mln., tačiau vietine statistika sunkiai galima kliautis, todėl emigravusiųjų skaičius gali būti dar didesnis. Armėnijos demografinę krizę iliustruoja Giumri miestas su 120 tūkst. gyventojų, kuriame prieš didįjį žemės drebėjimą ir 1990 m. ekonominę suirutę gyveno per 230 tūkstančių žmonių. Tai oficialūs skaičiai, o patys gyventojai kalba, kad vargu ar mieste liko 100 tūkst., o tuo nesunku patikėti, matant, kad miesto centre kas antras namas yra užkaltais langais.
Silpna šalių ekonomika įneša nestabilumo ir chaoso į vyriausybių politiką. Jaunimas žvalgosi į Vakarus, o vyresnieji mano, kad be Rusijos nieko nebus. Rožių revoliucija buvo šansas pasireikšti jaunimui. Armėnijoje tokio šanso nebuvo, todėl jaunieji armėnai savo požiūrį parodo emigruodami. Šis kartų susipriešinimas atsispindi ir politikų sluoksniuose – Gruzijoje valdantieji, kaip politikai, dažnai yra labai jauni, Gruzijos premjeras yra jauniausias premjeras Europoje, o Armėnijoje, priešingai, gerokai vyresni.
Pietų Kaukazo šalių perspektyvos
M. Saakašviliui pavyko reformuoti viešąjį sektorių, labai nusilpusį po nepriklausomybės paskelbimo, ir parodyti neblogų ekonominių laimėjimų, kuriuos labai palankiai įvertino viso pasaulio apžvalgininkai. Tai sudomino ir aplinkines valstybes, bet Gruzijos stebuklas greitai sudužo kartu su kariniu pralaimėjimu, o ir ekonomika, pakilusi iš beviltiško lygio, nustojo sparčiai augti. Vis dėlto Gruzija gali labiau kliautis efektyvesniu valdymo aparatu ir buksuojančia, tačiau visgi veikiančia demokratija. Tai ilgainiui gali būti neblogi šalies pranašumai. Be to, Gruzija gana decentralizuota šalis dar iš sovietinių laikų, apie 56 proc. žmonių gyvena kaime, o tai yra potencialus miestų populiacijos, o kartu ir ekonomikos augimo šaltinis.
Sudėtingi Armėnijos santykiai su kaimynais lėmė, kad šalis vis labiau linksta į Rusijos pusę. Regis, dabartinis prezidentas Seržas Sarkisianas Vladimiro Putino pavyzdžiu nutarė šalyje įvesti autoritarinį režimą, perduodamas prezidento valdžios galias premjerui, ir pats užimti šį postą. Armėnija, kaip drausminga Rusijos partnerė, su ja išlaiko ypač glaudžius ekonominius santykius. Neatsitiktinai dauguma armėnų emigrantų dirba Rusijoje, o tai leidžia palaikyti nors silpną, tačiau daugmaž stabilią ekonomiką. Ateityje šalies laukia didžiuliai iššūkiai, nes gyventojų skaičius toliau mažėja, nusivylęs jaunimas išvyksta, o ekonomika visiškai priklausoma nuo Rusijos. Be to, dar ir Azerbaidžanas grasina Armėnijai karu.
Taigi kuo baigsis Gruzijos siekis patekti į ES ir NATO, o ekonomiką pertvarkyti Vakarų pavyzdžiu? Po pirmųjų laimėjimų 2003 m. šalis kluptelėjo, ir tai buvo prastas signalas visam regionui. O kaip bus ateityje? Nors priešingą strategiją ir glaudų bendradarbiavimą su Rusija pasirinkusi Armėnija išlaiko stabilumą, ekonominė ir politinė jos ateities perspektyva miglota. Ar jai pavyks aplenkti savo kaimynę ir įrodyti draugystės su Rusija pranašumą? Viso regiono dėmesys sutelktas į šių dviejų šalių varžybas, kurių rezultatai lemia ir kitų šalių prioritetus.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.
