Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vokietijos suvienijimo skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų išlieka. 1990 m. daug kas tikėjosi, kad rytų vokiečių darbštumas ir geras išsilavinimas bei iš Vakarų plūstelėjusios markės sukurs ekonomikos stebuklą. Taip neatsitiko ir panašu, kad ateityje Rytų Vokietija toliau liks ekonomiškai pažangesnės Vakarų pusės šešėlyje.
Rytų Vokietija atsilieka
2015 m. švenčiant Vokietijos suvienijimo 25 metų sukaktį buvo daug diskutuojama apie buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) pažangą. Visą tą laiką vakarų vokiečiai gausiai finansavo Rytinės dalies atsigavimą. Kiekvienas gyventojas Vakaruose turi mokėti specialų 5,5 proc. solidarumo mokestį nuo bendrų gyventojo pajamų, kuris skiriamas buvusios VDR ekonomikai skatinti. Rytų žemės dar papildomai finansuojamos iš bendro perskirstyto federalinio biudžeto, taip pat pinigai iš Vakarų į Rytus keliauja per pensijų bei kitas socialines išmokas. Unija Vakarams kasmet kainuoja po 70 milijardų eurų, o nuo susivienijimo į buvusią VDR jau pervesta 1,75 trilijonas eurų, tačiau skirtumai išlieka.
Rytų Vokietijos bendrasis vidaus produktas sudaro apie 67 proc. Vakarų Vokietijos lygio. Rytuose mažesni atlyginimai, o nedarbas siekia apie 10 proc. ir beveik du kartus viršija Vakarų lygį. Rytų Vokietiją kamuoja emigracija, investicijų stygius ir gyventojų senėjimas.
Rytuose yra tik kelios zonos, kurios vystosi neblogai ir gerina bendrą statistiką. Tai Rytų Berlynas, Drezdenas, Jena ir Leipcigas. Kitos teritorijos dar labiau depresuoja. Blogiausiai atrodo Saksonijos-Anhalto žemė, kuri nuo 1990 m. prarado per 23 proc. gyventojų, o kai kurios jos gyvenvietės net 50 proc.
Klaidos buvo padarytos dar 1990 m.
Ekonomistai, politikai ir sociologai svarsto, kodėl Rytų Vokietija nesuklestėjo kaip Airija. Atrodo, dosni finansinė parama ir atsivėrusi didelė visos Europos rinka turėjo sudaryti efektyvią sinergiją augimui.
Kaip viena pagrindinių klaidų yra įvardijama pinigų reforma 1990 m. VDR markės buvo keičiamos į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) markes kursu 1:1, nors tikrovėje VDR markės vertė visiškai neatitiko tuometinio ekonomikos lygio. Tai labai smarkiai išpūtė Rytų bendrovių sąnaudas, o kadangi technologijos ir produktyvumas buvo žemi, pasipylė masiniai įmonių bankrotai. Tokia politika atbaidė užsienio ir vietos verslininkų investicijas į regioną. Įmonės, kurios norėjo mažinti savo kaštus, investicijoms rinkosi kitas Rytų Europos šalis, o Vakarų Vokietijos verslininkai reikalingus darbuotojus tiesiog atsivežė iš Rytų arba kūrė tik mažus filialus vietoje. Svarbiausiame Vokietijos akcijų biržos sąraše DAX „Blue Chips“, kurį sudaro 30 didžiausių pagal apyvartą bendrovių, iki šiol iš Rytų Vokietijos nėra nei vienos.
Siekdami kuo greičiau suvienodinti abiejų valstybės dalių gerovės lygį, Berlyno politikai Rytuose garantavo dideles algas valstybės tarnautojams ir lygias socialines išmokas. Taip susidarė iš išorės palaikomas gerovės burbulas, kuris buvo neadekvatus vietos produktyvumui. Buvo baiminamasi, kad neišlyginus skirtumų, rytiečiai masiškai emigruos į Vakarus, tačiau dirbtinės priemonės irgi nepasiteisino. Beveik 2 mln. rytų vokiečių vis tiek persikėlė į Vakarus.
Skirtumai normalūs?
Mokslininkai pastebi, kad Rytų Vokietijoje rimtas ūkio augimas tęsėsi tik iki 1995 m., vėliau tik stagnacija. Vakarų Vokietijos ekonomika 1995–2015 m. ūgtelėjo 30 proc., o Rytų – tik 23 proc. Statistiką koreguoja tik smarkiai kritęs Rytų Vokietijos gyventojų skaičius, bet bendra tendencija, kad Rytai nesugeba pasivyti Vakarų, išlieka.
Kai kurie mokslininkai sako, kad išvis nereikia lyginti abiejų Vokietijų, nes kiekvienas kraštas vystosi pagal galimybes ir negali visi būti vienodi. Ne viskas Rytuose yra blogai: kiek mažesnės kainos, didesnis moterų užimtumas, pigesnis būstas, pigesnės studijos, daugiau paslaugų jauniems tėvams ir kt. Apskritai, Rytų ir Vakarų Vokietijų skirtumai yra mažesni nei skirtumai tarp Pietų ir Šiaurės Italijos! JAV BVP vienam gyventojui Misisipės valstijoje sudaro vos 54 proc. to, kas sukuriame Konektikute, tai daug didesni kontrastai nei Vokietijoje.
Mokslininkas iš JAV Čarlis Kenney‘us, atmeta ir kaltinimus, kad dėl Rytų Vokietijos atsilikimo kalta buvusi socialistinė santvarka. Jis pateikia pavyzdį, kad komunistinė Sovietų Sąjunga 1913–1989 m. padarė daug didesnę pažangą nei kapitalistiniais principais veikusi Meksika. Pasak jo, nekorektiška vertinti, kaip Rytų Vokietija būtų vysčiusis kapitalizmo sąlygomis, galbūt jai būtų sekęsi dar blogiau, nors niekas neneigia socializmo praeities jos dabartinei būklei paaiškinti.
Imigrantai išgelbės Rytus?
Vakarų Vokietijos gyventojų nuo 60 milijonų 1989 m. padaugėjo iki 65 milijonų., o Rytuose priešingai, nuo 16 milijonų smuktelėjo iki 12,5. Buvusioje VDR mažai optimizmo suteikia ir demografinė sudėtis: daugiau vyresnio amžiaus žmonių, mažiau jaunimo, todėl ateityje demografinės problemos gali tik aštrėti.
Kaip pagrindinį sprendimo būdą Berlynas mato imigracijos skatinimą. Jau dabar Rytų Vokietijos universitetuose apie 20 proc. studentų sudaro ne vokiečiai, kurie vėliau kviečiami likti čia gyventi. Nemažai atvykėlių iš Rytų Europos, ypač Lenkijos, tačiau daugiausiai debatų kyla dėl atvykstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Kai kurie politikai ir komentatoriai tokiu būdu siūlo spręsti buvusios VDR demografinę krizę, nes Rytuose infrastruktūra ir būstų skaičius yra sukurti didesnei bendruomenei nei gyvena dabar.
Visiškai kitokių nuotaikų yra patys rytų vokiečiai. Jų vyraujanti nuomonė labai artima kitų Rytų Europos šalių gyventojų nuomonei. Neatsitiktinai Vokietijos antiimigracinis judėjimas PEGIDA bei prieš imigrantus pasisakanti partija „Alternatyva Vokietijai“ didžiausius mitingus sutraukia Rytų miestuose Drezdene ir Leipcige. Imigrantai irgi mieliau vyksta į Vakarų Vokietijos miestus, o apgyvendinti Rytuose, vis tiek savarankiškai išvyksta į Vakarus.
Per 25 metus po susivienijimo Rytų Vokietija nepakartojo Airijos ekonomikos stebuklo ir nenustebino Europos, tačiau susivienijimą vis tiek galima vadinti sėkmės istorija. Nors išliko daug ūkio problemų ir negatyvių skirtumų lyginant su Vakarais, žmonių gyvenimo kokybė buvusioje VDR gerokai išaugo, o dauguma jos gyventojų nesiilgi buvusios komunistinės sistemos ir despotiško valstybės aparato.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.
