Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystę aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse. Vis tik nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė.

Miestų reikšmė vis auga

J. C. Junckerio vadovaujama Komisija pastebi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausias faktorius, kalbant apie bet kokį sektorių: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl pateisinama, kad 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų vystymui ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.

Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.

Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pastebi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio augimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės faktoriai. Galima apibendrinti, pasak jo, kad miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.

Sostinės – Europos flagmanai

Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitose šalyse suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau tuo pačiu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis privalumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi turi po vieną.

Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims. Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t.t.

Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją, kad miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m., akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas pasidalino privalumus, tačiau buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis, tikriausiai, bus šviesi.

Europos miestai nedideli, bet reikšmingi

Europos statistikos agentūra „Eurostat“ įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio, nuo Valetos (7 tūkst. gyventojų) iki Londono (8,6 mln.), tačiau visi yra labai reikšmingi savo regionui. „Eurostat“ pastebi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, tačiau pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (37,8 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Aires yra gerokai didesni megapoliai.

Kaip ir kitose šalyse, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei kituose aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionais. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.

Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 proc. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris linkęs didėti. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik privalumu, tačiau ir nemažu iššūkiu.

Kaip suvaldyti sostinės augimą

Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos vyko Rygoje ir Vilniuje.

Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos auga labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.

Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas bei tampa didelis iššūkis nacionalinei vyriausybei.

Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į ką reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinė vyriausybė turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams. Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.

McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos augimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.